Projektas „Rūpinamės 1863 m. sukilimo paveldu“
Kaip jau buvome informavę gerb. skaitytojus, kad 2013 m. gruodžio 12 d. Kauno Vytauto Didžiojo universitete vyko baigiamasis projekto „Rūpinamės 1863 m. sukilimo paveldu“ etapas. Projekte dalyvavo 37 mokyklos, 260 mokinių ir 40 mokytojų.
Projekto tikslas – skatinti mokinių iš mokyklų su skirtingomis dėstomomis kalbomis tarpusavio bendravimą, atkreipti dėmesį į bendrą Lietuvos ir Lenkijos istorijos laikotarpį bei bendrą istorinį paveldą, apsaugoti nuo užmaršties 1863 m. sukilimo istorinius ženklus bei skatinti aktyvią bendruomenės veiklą.
Projekte dalyvavę mokiniai rinko kraštotyrinę medžiagą, keliavo 1863 m. sukilimo takais, bendradarbiavo su bibliotekų, krašto muziejaus darbuotojais, dalyvavo mokslinėse konferencijose, susipažino su istorine medžiaga internetinėje svetainėje.
Mokiniai rinkdami medžiagą šia tema bei ją pateikdami , turėjo galimybę giliau ir konkrečiau susipažinti su 1863 m. sukilimo įvykiais savo krašte bei atskleisti savo gebėjimus, kūrybiškumą bei originalumą pristatant savo projektinę veiklą. Įdomu buvo tai, kad dalyvaujančios mokyklos privalėjo draugiškai susiburti į „trejetukus“ ir nuoširdžiai bendradarbiaujant, keičiantis informacija tobulai siekti rezultato.
Mokinių darbus vertino komisija sudaryta iš Švietimo ir mokslo ministerijos, Lenkijos instituto, Lietuvos kultūros forumo, Lenkijos mokinių neformaliojo švietimo centro ir Lietuvos istorijos studentų asociacijos atstovų.
Komisija įvertinusi grupės narių iš skirtingų mokyklų tarpusavio bendradarbiavimą, autentiškų istorinių ženklų suradimą ir pateikimą, temos atskleidimą, kūrybiškumą bei originalumą išrinko nugalėtojus.
Trečioji vieta skirta kauniečiams: Kauno ,,Žiburio“ vidurinės mokyklos, Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos ir Kauno jaunųjų turistų centro grupei
Antroji vieta atiteko komandai, kurią sudarė Lazdijų Motiejaus Gustaičio, Lazdijų rajono Veisiejų gimnazijos ir Šalčininkų rajono Jašiūnų pagrindinės mokyklos atstovai.
Pirmosios vietos nugalėtoja tapo Vilniaus Lazdynų vidurinės mokyklos, Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos ir Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos komanda.
Prizas – kelionė į Lenkiją
Pirmosios vietos nugalėtojai sulaukė įspūdingo prizo – kelionės į Lenkijos sostinę – Varšuvą (pavasarį).
Primename, kad įvadinis projekto dalyvių susitikimas vyko 2013 m. kovo 7 d Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje, kur buvo eksponuojama paroda ,,1863 m. sukilimo ženklai‘‘. 2013 m. birželio 7, 8 ir 9 dienomis vyko šio projekto antrasis etapas – edukacinė ekskursija į Paberžę ( Kėdainių r. ) į 1863–1864 m. sukilimo muziejų, mokiniai žinias apie 1863 m. sukilimą demonstravo ,,Proto mūšyje‘‘.
Edukacinį projektą inicijavo ir vykdė Lenkijos institutas Vilniuje, Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos kultūrų forumas bei Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras.
Jau vasario mėnesį sulaukėme skambučio iš Lenkijos instituto p. Annos projekto koordinatorės dėl ekskursijos. Ekskursijai buvo skirtos trys dienos. Teko visoms mokyklos derintis laiką dėl išvykos. Pasitarę pasirinkome tikslų laiką balandžio pabaigoje. Su džiaugsmu bei nekantrumu laukėme išvykos.
Susipažinome su ekskursijos programa, domėjomės Lenkijos istorija bei lankytomis vietomis, kalbėjomės, kaip pasiruošime kelionei.
Pirmoji kelionės diena į Varšuvą
Pagaliau atėjo laukiama diena – 2014 m. balandžio 28 diena. Visi puikiai nusiteikę, lydimi tėvelių bei artimų draugų 10 valandą, rinkomės prie Pasvalio Krašto muziejaus. Diena buvo labai graži ir šilta. Tikras pavasaris. Apie 10.30 val. pasirodė autobusas su ekskursijos dalyviais iš Vilniaus bei Kupiškio. Mus pasitiko Lenkijos instituto rūpestinga ekskursijos vadovė Barbara, nuoširdūs draugai bei geranoriškai nusiteikę autobuso vairuotojai.
Visi susėdome ir iš kart susipažinome bei susidraugavome. Išvykstant iš Pasvalio grožėjomės pavasarišku rūbu pasipuošusiomis Pasvalio apylinkių lygumomis, sodybomis, miškais. Vykome į Varšuvą pro Panevėžį, Kauną, Alytų. Po trijų valandų kirtome valstybinę sieną. Plojimais palydėjome Gimtinę Lietuvą ir pasveikinome Lenkiją – Vidurio Europos valstybę.
Lenkija mus pasitiko gražiomis, tvarkingomis pakelėmis, visur suartais ir žaliuojančiais javų laukais. Mus žavėjo įspūdingai gėlėmis ir kaspinais papuošti kryžiai. Malonu buvo stebėti namus nudažytus ryškiomis šviesomis spalvomis, stebino mokyklos, kurių išorė dauguma išpuošta geometrinėmis figūromis – tai suteikė patrauklumo, šiuolaikiškumo bei jaunatviško žavesio.
Kai kur reikėjo autobusui pristabdyti greitį, nes Lenkijoje vyksta panaudojant ES lėšas intensyvus kelių remontas – tiesinimas. Apie 19 val. mūsų laiku, o 18 val. Lenkijos laiku pasiekėme Varšuvą. Mus pasitiko gražiais žiedais kaip kokiais stebuklingais žibintais, pasidabinę kaštonai ir kvepiančių alyvų krūmai bei didingi miesto pastatai, plačiai ir ramiai tekanti upė Vysla.
Negalėjome atitraukti akių nuo autobuso langų. Dairėmės aplink. Pro akis bėgte bėgo įspūdingiausi vaizdai: žmonės, gatvės, mašinos, pastatai bei skoningai tvarkomi skverai. Matėme gatvėse daug dviratininkų, net bėgikus.
Pirmas sustojimas Varšuvoje - prie privačios kavinukės, kur jau mūsų laukė vaišingi šeimininkai bei soti ir skani vakarienė: paukštiena su makaronais ir įvairiomis salotomis, kvepianti arbata ar kava, desertas – ledai. Pavakarieniavę vykome į viešbutį ,, Atos‘‘. Su šypsena mus pasitiko viešbučio administracija ir išdalino kambarių raktus. Vieni su liftu kėlėsi į trečią, kiti – į šeštą, o dar kiti į septintą aukštą. Susitvarkę ir įsikūrę išėjome pasigrožėti vakarine Varšuva. Vaikščiojome Lenkijos sostinės gatvėmis, domėjomės jos gyvenimu, tiesiog bendravome tarpusavyje, pasakojome vieni kitiems apie savo mokyklas, save, džiaugiamės ekskursija.
Mokytoja Ana papasakojo, kad jos seneliai iš Vilniaus atvykdavo su arkliais į Varšuvą, žinoma panašai nukeliavę tam tikrą atstumą – ilsėdavosi stotelėse. Mokytoja Nijolė iš Kupiškio papasakojo savo įspūdžius, kai dar ką tik baigusi mokslus, kaip jaunai mokytojai teko garbė dalyvauti tarptautiniame istorijos mokytojų seminare su kitais mokytojais iš Lietuvos – Varšuvoje. Ekskursijos vadovė p. Barbara, pasidžiaugė, kad planuoja susitikti su sūnumi, kuris yra Varšuvos universiteto pirmakursis ir studijuoja politikos mokslu .
Pasivaikščioję po Varšuvą ir artimiau susipažinę, sugrįžome į viešbutį ir ėjome ilsėtis, juk kita diena žadėjo padovanoti daug naujų įspūdžių.
Antroji kelionės diena – Varšuvoje
Ryte susitikome visi, kaip ir buvome sutarę, prie viešbučio valgyklos. Lenkijos laiku 9 val. Papusryčiavę išskubėjome į ekskursiją po Varšuvą.
Varšuva – modernus, žėrintis kultūrinis miestas, turintis savo ilgą, turtingą bei tragišką istoriją. Nors beveik 85 procentai miesto buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metu, istorinių ir įdomių vietų, kurias vertėjo pamatyti – tikrai netrūko. Vis dar yra išlikusių pastatų bei pilių, kurie atlaikė antpuolius, kiti statiniai atstatyti po jų sunaikinimo. O kur dar unikalūs muziejai ir meno galerijos?
Ekskursija prasidėjo nuo kultūros ir mokslo rūmų, kuriame įsikūręs muziejus. Prie rūmų mus pasitiko poeto Adomo Mickevičiaus skulptūra. Jame eksponuojami seni motociklai, automobiliai, dviračiai, kompiuteriai, radijo tranzistoriai, garso ir buities įranga. Kosminės inžinerijos salėje rodomi raketų modeliai, išsilaipinimas mėnulyje, veikia planetariumas. Didelio lankytojų populiarumo susilaukia ,,Enigma‘‘ – Antrajame pasauliniame kare vokiečių naudota kodavimo mašina.
Liftu pakilome į trisdešimtą aukštą. Čia prieš mūsų akis atsivėrė nuostabiai graži Lenkijos sostinės Varšuvos panorama. Šalia pokarinės Varšuvos pastatų buvo matyti įsikomponavę šiuolaikinio modernizmo stiliaus pastatai bei parkai, medžiai. O žmonės ir mašinos atrodė kaip maži žemės vabalėliai. Gal iš tiesų tokie ir esame pagal tikrą Dievo planą. Žinoma, kai kam iš keliauninkų sukosi ir galva – žiūrint į Varšuvą iš tokio aukščio.
Vadovė p. Barbara, apibūdindama šį pastatą, pasakė, kad tai yra J. Stalino dovana , kaip sovietinės valdžios ženklas – Net buvo visokiausių pasvarstymų dėl to pastato išlikimo, – pridūrė ekskursijos vadovė.
Visi vėl sėdome į autobusą ir išvykome į F. Šopeno muziejų, kuris yra laikomas moderniausiu memorialiniu muziejumi Rytų Europoje. Minint Frideriko Šopeno (Fryderyk Chopin) gimimo 200–ąsias metines Varšuvos Ostrogiškių pilyje 2010 metais atidarytas F. Šopeno muziejus. Pats lankytojas, naudojant naujas technologijas, gal plačiai susipažinti su F. Šopeno gyvenimu, muzikine veikla, net pasiklausyti Frideriko Šopeno muzikinių kūrinių. Muziejuje buvome apie vieną valandą. Kiti pajuokavo, kad čia tik muzikos klausymo gal reikėtų net vienos dienos ir tai gal būtų mažai laiko.
Teko aplankyti 15 muziejaus patalpų, kuriose tarsi sukonstruotos kaip atskiri mažyčiai muziejėliai, skirti atskiriems gyvenimo laikotarpiams. Kiekviena salė yra vis kitokios spalvos, jose daug pleno ir šviečiančių konstrukcijų, salės aprūpintos naujausia muziejine technologijos įranga.
Daugiau laiko praleidome muziejaus salėje, kuri paskirta F. Šopeno gyvenimui Paryžiuje. Čia buvo galima pamatyti paskutinį turėtą pianiną, kurį kūrė Ignasas Plejelis. Manoma, kad Paryžiaus metais F. Šopenas pinigų užsidirbdavo privačiai mokydamas groti pianinu. Jis buvo vienas iš geriausių ir brangiausių miesto mokytojų. Susižavėjimą suteikė salė, kuri atspindi laiką, kurį kompozitorius praleido Nohante – Prancūzijos pilyje, priklaususia F. Šopeno mylimajai, rašytojai Žorž Sand. Jų nuoširdi ir artima draugystė truko aštuonerius metus. Šioje salėje girdėti paukštelių čiulbesys. Taip muziejaus kūrėjai siekė atkartoti pasakišką gamtos grožį, kuriame muzikas sukūrė savo žymiausius kūrinius. Vienoje iš lentynėlių buvo galima pamatyti gulinčią baltą damasto nosinaitę su Žorž Sand išsiuvinėtais F. Šopeno inicialais. Be to, lankytojams iš sienos ištraukus plokštę su vienos iš Nohante sukurtų kompozicijų erdvė akimirksniu prisipildo muzikos garsų. Ilgesnį laiką praleidome paskutinėje salėje, kuri yra skirta ankstyvajai kūrėjo mirčiai. Einantį 39-uosius, 1849-aisias, jį, kaip spėjama, pakirto tuberkuliozė. Tamsioje patalpoje, kurioje viešpatauja tyla, lankytojus pasitinka muziko kaukė. Ji iš gipso buvo nulieta iš karto po Šopeno mirties.
O ant muziejaus staliukų guli kvietimai į laidotuves, kuriose dalyvavo daugiau kaip 3000 žmonių, bei artimųjų išsaugota rudų Šopeno plaukų sruoga.
Muziejuje įdomu ir vaikams – čia įrengta speciali salė mažiesiems lankytojams su kapsulėmis ir liečiamaisiais ekranais.
Muziejų įrengė Lenkijos nacionalinis F. Šopeno institutas, investavęs per 80 mln. zlotų. Šalia Ostrogiškių pilies, kuriame įsikūrė muziejus, kyla modernus stiklinis Šopeno centro bokštas, kuriame veikia įvairios F. Šopeno kūrybiniu palikimu ir jo sklaida užsiimančios institucijos, biblioteka, kavinė ir restoranas. Netoliese yra ir garsusis F.Šopeno muzikos universitetas. Muziejui priklauso ir F. Šopeno gimtasis namas Lenkijos kaimelyje Želazova Volia.
Dar pavaikščioję po muziejų, pasiklausę muzikos bei artimiau susipažinę su žymia muzikos pasaulio asmenybe, išvykome į ,,savo‘‘ kavinukę. Jau mūsų ten laukė garuojantys pietūs.
Skaniai papietavę, išvykome į ekskursiją po Varšuvos senamiestį. Čia mus lydėjo gidė iš Varšuvos.
Vykome iki senamiesčio autobusu. O senamiesčio gatvėmis visi keliavome pėstute. Sustojome centrinėje senamiesčio aikštėje, kurioje stovėjo paminklas karaliui Žygimantui III Vazai.
Šį paminklą iškėlė 1644 metais Varšuvos karalius Vladislovas IV. Tai seniausias ir aukščiausias ne bažnytinis paminklas, kurio aukštis siekia 22 metrus, o karaliaus statula, esanti paminklo viršūnėje yra net 275 cm. Dešinėje rankoje laikomas kardas simbolizuoja drąsą, o kairėje rankoje turimas kryžius – pasiryžimą kovoti su blogiu.
Gidė pasakojo, kad Varšuvos senamiestis (Stare Miasto) – seniausias istorinis miesto rajonas. Tai viena žymiausių ir lankomų vietų Lenkijos sostinėje. Senamiesčio širdyje yra Turgaus aikštė, kurioje pilna restoranų, kavinių bei parduotuvių. Žavesio suteikia aukšti ir spalvingi, XVII amžiuje turtingų miesto pirklių pastatyti, namai. Iki XIX amžiaus čia buvo visuomeninio gyvenimo centras. Aikštė įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Vaikštant senamiesčio gatvelėmis galima pamatyti miesto sienos griuvėsius, barbakaną ir Šv. Jono katedrą.
Gerą pusvalandį buvome laikini Turgaus aikštės gyventojai. Domėjomės pastatų architektūra. Ypač įspūdingai atrodė Vilanovo rūmai , kurie išdygo XVII amžiuje vietoje stovėjusios vilos. Nuostabioje barokinės architektūros rezidencijoje kurį laiką gyveno karalius Janas III Sobieskis, kuris pagarsėjo laimėjęs kovą prieš turkus. Maždaug XVIII amžiuje karaliaus Augusto II paliepimu, rūmuose įvyko dideli pokyčiai. Rūmų architektūroje vyrauja Lenkijos dvarų, priemiesčio vilų, Italijos ir Prancūzijos rūmų puošybos elementai.
Lankėme krautuvėles, ieškodami suvenyrų savo namiškiams bei draugams. Tiesiog ilsėdamiesi ant suoliukų, stebėjome aikštės vaizdus. Buvo galima išvysti žmonės, kurie gurkšnojo gaivinamuosius gėrimus, kiti valgė ledus, o dailininkai – prekeiviai pardavinėjo paveikslus bei kitus suvenyrus, arba tiesiog sėdinčius ir besišnekučiuojančius turistus ar vietinius gyventojus. Netoliese skambėjo romansų muziką, kurią atliko akordeonu aikštės muzikantas. Aplink šokinėjo arba skraidė daug gražių balandžių. Visi aikštės gyventojai tarsi neturėjo jokių rūpesčių, jokio pykčio, visų veiduose galėjai matyti šypseną. Tarsi atrodo dar ilgai galėtum stebėti šiuos neįprastus vaizdus, pamiršti visus rūpesčius ir tą kartais pilką kasdienybę.
Atsisveikinę su šurmuliuojančiu Turgaus aikštės gyvenimu keliavome toliau Varšuvos senamiesčiu. Stabtelėjome prie miesto sienos griuvėsių, Varšuvos barbakano. Šis statinys yra vienas iš nedaugelio istorinių įtvirtinimų, suprojektuotas venecijiečių architekto Giovanni Battista. Varšuvos barbakanas pastatytas apie 1540-ius metus vietoje senesnių vartų, kad apsaugotų Naujamiesčio gatvę. Per savo visą istoriją, statinys gynybinę funkciją atliko tik vieną kartą – 1656 metais, birželio 30 d., kai į miestą įsiveržė švedai. XVIII amžiuje barbakanas iš dalies buvo sugriautas, o Antrojo pasaulinio karo metais – visiškai sunaikintas. Rekonstrukcijos darbai pradėti vykdyti pasibaigus karui.
Susipažinę su barbakanu, pasukome į Šv. Jono katedrą. Pasimeldę, paaukoję aukas ir uždegę žvakutes, toliau klausimės ekskursijos vadovių pasakojimo.
Padėkoję Dievui už suteiktas malones, keliavome toliau. Mūsų priešakyje iškilo įspūdingi karališki rūmai.
XIV amžiuje Mazovijos kunigaikščių pastatyta medinė tvirtovė tapo karališkoji rezidencija, kai karalius Žygimantas III Vaza 1569 metais nusprendė Lenkijos sostinę iš Krokuvos perkelti į Varšuvą. Nuo to laiko, beveik 250 metų, pilis išliko kaip monarchų rezidencija ir Lenkijos parlamentas.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, pilis tapo oficiali Lenkijos prezidento rezidencija. 1944 metais Varšuvos sukilimo metu ji buvo sugriauta, o tų pačių metų rugsėjo pabaigoje – visiškai sunaikinta vokiečių.
Atstatymo darbai pradėti 1971 metais, o pirmieji lankytojai buvo įleidžiami 1984 metais. Pilyje veikia muziejus, kuriame eksponuojami šviestuvai, rytietiški kilimai, baldai, taip pat Lenkijos nacionalinio banko monetos ir banknotai, medaliai.
Prie pilies aikštėje, stovėjo karietos su pakinkytais arkliukais, kurie galėjo pavėžinti Varšuvos gatvėmis. Aikštės pakraštyje sėdėjo gyvoji skulptūra – elgeta. Kiekvienas praeivis galėjo įmesti monetų ar nusifotografuoti kartu su gyvąja skulptūra.
Pasigrožėję didingu pastatu , pavaikščioję 1863 m. sukilėlių takais bei Naujo pasaulio gatve, kurios istorija mena paskutinįjį Abiejų Tautų Respublikos karalių Stanislavą Augustą Poniatovskį ,sėdome į autobusą ir pasiekėme Varšuvos Universiteto biblioteką – botanikos sodą.
Varšuvos universiteto biblioteka įsikūrusi kiek toliau nuo paties universiteto pastatų, tačiau vis tiek netoli centro. Išsiskirianti savo dizainu, kuriame kontrastingai derinamos žalia ir violetinė spalvos, ji sukviečia minias turistų. Greičiausiai todėl, nes turi tai, kas nebūdinga įprastoms universitetų bibliotekoms – apželdintą stogą. Nors šis pastatas atrodo gana iššaukiančiai, tačiau ganėtinai neblogai derinasi prie bendro kraštovaizdžio.
Suprojektuota tokių architektų kaip Marek Budzyński ir Zbigniew Badowski, Varšuvos universiteto biblioteka yra įsikūrusi miesto centro rytinėje dalyje – tarp pagrindinio studentų miestelio ir Vyslos upės. Projektuojant šį pastatą buvo stengiamasi suderinti technologijas, estetiką, funkciškumą bei botaniką. Bibliotekos projektas buvo apdovanotas ne vienoje architektų parodoje ir dėl savo neeilinio dizaino pramintas „Miestu miškuose“ – suderinama natūrali gamtos žaluma, augalai, o taip pat ir stiklo bei betono konstrukcijų novatoriško dizaino pastatas. Įdomu tai, kad ant pastato stogo galima užlipti laiptais iš išorės, grožintis vaizdu nuo bibliotekos stogo bei užburiančiu Vyslos krantų vaizdu.
Įdomu ir tai, kad pagrindinė fasado siena iš Dobra gatvės pusės yra sudaryta iš didelių blokų, kuriuose išgraviruoti įvairūs tekstai – nuo senųjų lenkiškų tekstų, parašytų Jano Kochanovskio (Jan Kochanowski) iki klasikinių graikištų tekstų, kuriuos sukūrė Platonas, ar Ezekielio knygos ištraukos hebrajų rašmenimis.
Senoji Varšuvos universiteto biblioteka buvo atidaryta dar 1816 metais, kuomet dar veikė kaip visuomeninė biblioteka. 19-ojo amžiaus pradžioje joje jau buvo saugoma daugiau nei 134 tūkstančiai įvairių knygų, kurių skaičius ir vėliau sparčiai augo. Knygoms ėmus nebetilpti, didelė dalis jų buvo perkraustyta į Kazimierovskių rūmus (Pałac Kazimierzowski) Vėliau biblioteka buvo uždaryta. 1990-aisiais metais nuspręsta perstatyti biblioteką ir tam rengtas architektų konkursas, kurį laimėjo minėtieji architektai. Atnaujinta Varšuvos universiteto biblioteka buvo atidaryta 1999-aisiais metais – 6 mėnesiai po to, kuomet pastatą pašventino pats Jonas Paulius II.
Ant Varšuvos universiteto pastato želiantis botanikos sodas buvo suprojektuotas kraštovaizdžio architektės Irenos Bajerskos (Irena Bajerska). Pats sodas užima vieno hektaro plotą ir yra vienas didžiausių apželdintų stogų visoje Europoje. Į sodą patekti gali ne tik Varšuvos universiteto studentai, bet ir visi, kas tik užsigeidžia. Tad atvykus į Varšuvą pigiais skrydžiais tikrai rekomenduotina apsilankyti Varšuvos universitetą, kuriame yra žymioji Varšuvos universiteto biblioteka ir jos apželdintasis stogas. Tokią biblioteką – botanikos sodą teko regėti pirmą kartą. Tuoj gimė mintis, o kad įkūrus kažką panašaus Pasvalyje. Sau sėdi po žydinčią akaciją, skaitai knygą, klausaisi lakštingalų, žiūri į plaukiančius debesis ir svarstai apie knygos personažus.
Vėl pasileidome pėstute link M. Koperniko mokslo centro.
Koperniko mokslo centras yra viena iš pirmųjų tokio tipo institucijų Lenkijoje. Jame galima apžiūrėti šimtus interaktyvių eksponatų, skirtų vaikams, jaunimui ir net suaugusiems. Lankytojai gali atlikti įvairius eksperimentus, rodančius, kaip veikia mus supantis pasaulis. Šio centro tikslas – suprasti įvairių reiškinių esmę, o nepasakoti istorijų apie mokslo pažangą. Koperniko mokslo centras yra vienas didžiausių ir moderniausių Europoje, atidarytas 2010 metais, lapkričio 5 d.
Čia visi stebėjome filmą apie Koperniko mokslą bei jo pažangą. Stebint filmą reikėjo nugalėti baimę, nes įvairūs drakonai, paukščiai, vabzdžiai, palydovai tarsi skraidė į žiūrovus. Filmas suteikė galimybę įsivaizduoti Koperniko supratimą apie Visatą. Vaikams filmas paliko fantastišką įspūdį: vieni išsigandę šaukė, o kiti juokėsi.
Atsisveikinę su Koperniko mokslo centru vykome vakarieniauti. Po vakarienės vėl grožėjomės naktine Varšuva. Iki pat vėlumos visi bendravome, dalinomės patirtais įspūdžiais… Susitvarkėme kuprines ir pasiruošėme kelionei į namus, nors dar laukė kitą dieną visas geras pusdienis Varšuvoje.
Trečioji kelionės diena
Trečios dienos ryte kėlėmės anksti ir išvykome į turgelį bei krautuvėles ieškoti lenkiškų saldainių – lauktuvės. Turgelis kvepėjo gėlėmis bei šviežiomis ką tik nuskintomis braškių uogomis iš pietų Lenkijos. Buvo matyti ant prekybinių stalų įvairiausių daržovių: ridikėlių, salotų, svogūnų, česnakų, morkų, šviežių bulvių.
Atokiau prie vieno prekybinio stalelio stovėjo simpatiška senyvo amžiaus prekiautoja, kuri siūlė tvarkingai įpakuotus prieskonius. Mes nusipirkome iš jos prieskonių, o prekiautoja su nuoširdžia šypsena palinkėjo mums gyventi ilgai su Dievo pagalba. Ir mes palinkėjome jai daug palaimingų metų. Po to užsukome į netoliese įsikūrusią duonos ir pyragaičių krautuvėlę. Nusipirkome skanios lenkiškos duonos ir grįžome į viešbutį. Papusryčiavę ir padėkoję bei atsisveikinę su viešbučio darbuotojais sėdome į autobusą ir tęsėme ekskursiją po Varšuvą. Pro autobuso langus stebėjome bažnyčias, tiltus per upę Vyslą, prezidentūrą, seimo rūmus, valstybių ambasadas, net pamatėme ir savo Lietuvos valstybės ambasadą, kurią palydėjome karštais plojimais.
Autobusas sustojo prie Varšuvos sukilimo muziejaus.
Čia mūsų grupę pasitiko nuoširdus muziejaus gidas. Jis su mumis bendravo apie dvi valandas. Gidas su jauduliu širdyje papasakojo apie Varšuvos sukilimo priežastis, eigą, pasekmes bei reikšmę. Su meile ir patriotiškumu pristatė muziejaus eksponatus bei jų istorijas. Pateikiame gido pasakojimų keletą esminių bruožų:
,,Varšuvos sukilimas – 1944 m. rugpjūčio 1 d.-spalio 2 d. nacių okupuotoje Lenkijos sostinėje vykęs ginkluotas pasipriešinimas vokiečių valdžiai, pasibaigęs skaudžiu lenkų pralaimėjimu ir visišku Varšuvos suniokojimu. Skaičiuojama, kad sukilimo metu žuvo 150-200 tūkst. lenkų civilių (daugiausia – vokiečių organizuotų masinių žudynių metu), apie 16 tūkst. sukilime dalyvavusių lenkų sukilėlių. Vokiečių kariuomenės nuostoliai buvo daug kartų mažesni.Varšuvos sukilimas ilgus metus vertintas labai prieštaringai. Lenkų sprendimą sukilti kritikuojantys istorikai pirštais bado į milžiniškus nuostolius ir pažymi, jog sukilimo metu Varšuva prarado ištisą jaunų žmonių kartą bei vokiečiams nepadarė jokios apčiuopiamos žalos. Tuo metu kiti išsako nuomonę, jog sukilimas parodė vidinę lenkų jėgą, okupuotų žmonių laisvės troškimą ir didvyriškumą bei gerokai praretino nacių kariuomenės gretas. Kaip ten bebūtų, sukilimas, kaip ir visas II-asis pasaulinis karas, amžiams liks vienu iš skaudžiausių etapų Lenkijos ir visos Europos istorijoje. Minint šio kruvino ir didvyriško mėginimo priešintis okupantams šešiasdešimtmetį, 2004 m. spalio 2 d. duris lankytojams atvėrė Varšuvos sukilimo muziejus.
Varšuvos sukilimo muziejus įsikūręs buvusioje elektros jėgainėje, kadaise elektros energija aprūpindavusioje miesto tramvajų linijas. Iš viso Varšuvos sukilimo muziejus užima 3 tūkst. kvadratinių metrų teritoriją, jame yra beveik 2500 tūkst. eksponatų – ginklai, kariniai rūbai, nuotraukos, knygos, laikraščiai, filmai… Vienas įspūdingiausių eksponatų – bombonešio „B-24 Libertador” kopija. Pasitelkiant modernią audiovizualinę techniką, muziejų lankantiems varšuviečiams ir pigius lėktuvo bilietus įsigijusiems bei į Lenkijos sostinę atskridusiems svečiams tuometinę situaciją stengiamasi papasakoti kuo išsamiau. Galima išgirsti nuosekliai išdėstytą informaciją apie II-ojo pasaulinio karo pradžią, Lenkijos okupaciją, nelegalios komunistinės valdžios Liubline įkūrimą, tarptautinę padėtį ir žiaurų sukilime dalyvavusių Lenkijos karių bei gatvėse išžudytų Varšuvos civilių gyventojų likimą. Apskritai, Varšuvos sukilimo muziejuje stengtasi sukurti kuo autentiškesnę atmosferą – viduje tvyro prietema, aidi sprogimų garsai, skamba to meto muzika ir girdisi širdies plakimas.’’
Dar viena įdomi atrakcija, kurią teko išbandyti ir mūsų ekskursijos dalyviams – užlipimas į muziejaus bokštą. Iš jo atsiveria puiki Varšuvos miesto panorama bei vaizdas į Laisvės parką su 156 metrų ilgio atminties siena, ant kurios įamžinta tūkstančių sukilime dalyvavusių ir jo metu žuvusių lenkų kovotojų pavardžių. Originalus ir su šiurpia Lenkijos ir Europos istorijos dalimi supažindinantis muziejus jau spėjo tapti vienu iš turistų pačių lankomiausių Lenkijos sostinės objektų.
Baigę pažintį su muziejaus eksponatais bei atsisveikinę su gidu, skubėjome į muziejaus salę stebėti filmo apie Varšuvą Antrojo pasaulinio karo metais. Vaizdas liūdnas ir skatinantis susimąstyti kiekvieną, kokie esame laikini svečiai šioje žemėje, todėl privalėtume gerbti kiekvieną žmogų, nežiūrint rasės ir tautybės, rodyti didžiulę meilę kiekvienam Dievo kūriniui, gal tada nebus tokių tragiškų įvykių šeimose, tautose ir visame pasaulyje.
Tokių minčių vedami vėl skubėjome į autobusą. Autobusas riedėjo jau pažįstamomis Varšuvos gatvėmis link Lazienki parko – ne tik parko.
Lazienki parkas, įkurtas 1918 m., yra didžiausias parkas Varšuvoje, užimantis net 76 hektarus. Pavadinimą, kuris kartais vartojamas ir kaip Lazienki Krolewskie, išvertus į lietuvių kalbą reiškia „vonių parkas“ arba „karališkosios vonios“. Tai ne tik ramus gamtos kampelis – čia tiek daug istorinių monumentų, čia vyksta įvairūs muzikiniai renginiai, o vasaros metu, ypač sekmadieniais, šios vietos neapleidžia ne tik turistai, bet ir daugelis varšuviečių, norintys ramiai praleisti popietę gamtoje.
Lazienki parkas tokį vardą gavo nuo vonių korpuso, įsikūrusio šioje vietoje. Parko atsiradimas kildinamas iš 17-ojo šimtmečio, kai paskutinis Lenkijos karalius Stanislavas Augustus Poniatovskis i čia įsikūrė vasaros rezidenciją. Lenkijos padalijimo metu Lazienki buvo perimtas į caro rankas, rekonstruotas ir papildytas klasicistiniais paviljonais. 1944 m. gruodį vokiečiai bandė sugriauti Lazienki Rūmus, sugręždami į sienas tūkstančius skylių, kurias ketino užpildyti dinamitu ir viską išsprogdinti. Laimei, to padaryti jie nesuspėjo. Po karo šie rūmai buvo rekonstruoti. Šiandien, be šių rūmų parke yra ir daugiau vertų aplankyti objektų.
Ant Lazienki ežero kranto stovi Romos istorijos įkvėptas amfiteatras, pastatytas apie 1790–1793 m. Jo viršų puošia šešiolika skulptūrų, kurios vaizduoja žymius antikos poetus. Scena, kurią nuo pačio amfiteatro skiria sąsiauris, yra saloje. Ji papuošta dekoracijomis, kurios imituoja Romos Forumo griuvėsius. Nors vasaros metu kartais nemažą šurmulį sukuria aplink beplaukiojančios antys ir gulbės, čia vis dar galima išvysti spektaklius.
Mažieji Baltieji Rūmai
Tai sodo vila, pastatyta apie 1774–1776 m., kurioje gyveno karaliaus Stanislavo Augusto Poniatovskio mokytoja, o tam tikru laikotarpiu – ir Louis XVIII. Nors Antrojo Pasaulinio Karo metu vokiečiai gerokai apgadino Mažuosius Baltuosius Rūmus, nemaža dalis interjero išliko. Vieni iš įdomesnių eksponatų yra groteskiniai paveikslai, kabantys valgomajame, 18-tojo šimtmečio kinų sienų apmušalai svetainėje, karališkoji lova miegamame ir medžio formos spintelė.
Oranžerijos
Lazienki parke yra netgi dvi oranžerijos – senoji ir naujoji. Senoji, pastatyta pasagos forma apie 1786–1788 m., žavi įspūdingu interjeru. Tai gerai išlaikytas medinis teatras (vienas iš nedaugelio Europoje, išlaikęs originalų 18-ojo šimtmečio dekorą), talpinantis virš 200 žmonių, neįskaičiuojant karališkųjų ložių. Žiūrovų salė, apsupta balkonų, gausiai dekoruota paveikslais. Sienos tarp balkonų, perskirtos kolonomis, išpuoštos moterų skulptūromis, kurios laiko sietynus.
Tuo tarpu naujoji oranžerija yra neoklasikinio stiliaus su eklektiškais elementais, buvo pastatyta 1860 m. norint apsaugoti apelsinmedžių kolekciją. Šį pastatą buvo būtina pastatyta, kadangi Rusijos Caras Aleksandras II, kuris nusipirko vieną didžiausių tropinių augalų kolekciją, negalėjo jų nugabenti į Sankt Peterburgą dėl ten esančių klimato sąlygų. Deja, per pirmąjį pasaulinį karą augalai buvo palikti be priežiūros ir mirtinai sušalo. Šiandien čia rasite tropinį sodą ir restoraną.
Ir dar žiupsnelis žinių
Lazienki parkas čia nesibaigia – be jau išvardintų objektų dar galite aplankyti Dianos šventyklą, dar vadinamą Sibilės šventykla, kuri stovi prie vakarų šiaurinės Lazienki ežero dalies. Taip pat Egiptietiškoje šventykla, kurios tik dalis išgyveno karo padarinius, ją rasite vakarų pietinėje dalyje. Vienas iš populiarių objektų yra ir Myslewice Rūmai, pastatyti Karaliui Stanislaw August Poniatowski.
Pasigrožėję įspūdingu parku, pasidarę fotonuotrauką atminčiai, skubėjome papietauti. Vėl skaniai bei kaloringai papietavę ir gavę sausą davinį vakarienei , atsisveikinome su jau ,, savais‘‘ kavinukės šeimininkais, išskubėjome į paskutinę ekskursijos stotelę – Varšuvos metro.
Metro buvo atidarytas 1995 m su iš viso 11 stočių. Linija dabar turi 17 stočių maždaug 19 kilometrų, ir bus užbaigta su iš viso 21 stotimi iki 2008 m pradžios. Galbūt vienintelė tarp pasaulinių metro sistemų, Varšuvos metro bilietai nėra parduodami savarankiškai transporto kompanijos, bet pašto skyrių ir konfidencialių parduotuvių bei spaudos platintojui; tačiau, bilietų sistema jungia visą Varšuvos visuomeninį transportą, įtraukdama Metro, autobusus, tramvajus ir kai kuriuos priemiestinius traukinius. Papildant vienadienius (ar kasdienius/savaitinius) bilietus, kiekvienas gali taip pat nusipirkti ir elektroninę kortelę, kuri gali būti papildyta 3 mėnesių laikotarpiui, taip pasiūlydama pigesnę alternatyvą vienkartiniams bilietams.
Ekskursijos vadovė p. Barbara kiekvienam išdalino elektronines korteles, kad galėtume patekti į metro aikštelę . Laukti nereikėjo ilgai, tuojau atšvilpė metro , greitai įlipome ir išlipo trečioje Rotušės stotelėje . Čia mūsų laukė autobusas ir pasakę: Ačiū! ir iki pasimatymo Varšuva !- išskubėjome į namus. Niekas nebuvo pavargęs.
Autobuse girdėjosi jaunatviškas juokas, humoras, dainos įvairiomis kalbomis bei nuoširdi draugystė. Visus lydėjo kantrybė, tolerancija, pagarba.
Apie 1 val. nakties pasiekėme gimtąjį Pasvalį. Čia jau mūsų laukė artimieji. Padėkoję visiems už prasmingą bičiulystę atsisveikinome su savo draugais, pažadėję ir toliau dalintis savo gerąja patirtimi bei nuoširdžiai draugauti.
Visi ekskursijos dalyviai esame dėkingi gerb. p. Annai Pilarczyk – Palaitis – Lenkijos Instituto Lietuvoje projekto ,,Rūpinamės 1863 m. sukilimo paveldu‘‘ koordinatorei bei jos kolegei- ekskursijos vadovei – Barbarai Orszewskai ir Lenkijos institutui už puikų įvertinimą, rūpestį ir globą, už turiningą – pažintinę ekskursiją į Lenkijos sostinę – Varšuvą bei kelionės apmokėtas visas lėšas. Džiugu, kad tokie projektai skatina jaunimą plačiau domėtis savo valstybės istoriniais įvykiais, ieškoti šių įvykių sąsajų tarp atskirų tautų bei Europos ir pasaulio valstybių. Tokia bendrystė moko visus tikėjimo, pagarbos, supratimo, kūrybiškumo. Ačiū.
Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys